Share:


Protection of human rights to the city and preservation of historic urban landscapes: ways to coherence

    Jūratė Markevičienė Affiliation

Abstract

Presuming that principles of international law reflect common values and moral attitudes of the humankind, the author analyses a mutual dissociation of three fields of international law – human rights to the city, rights to cultural heritage, and preservation of historic urban landscapes (HULs) – and looks for legal models of their cohesion. Based on analysis of legal and doctrinal texts of the UN, the UNESCO, the UNECE, the Council of Europe and the ICOMOS, the author states that since historic HULs usually are both heritage sites and habitats, people related multichotomous values and interests to them. Human rights to the city are equality, non-discrimination, social cohesion, security, protection for vulnerable persons and groups, right to public mobility, housing, education, healthy environment, etc. Legislation on culture and heritage is focusing on cultural identity, diversity, and continuity; it is paying less attention to human, civil, and communal rights, therefore may even pose a threat to them. The conventions cause this mutual dissociation less than confrontations while implementing. Next, issues of HULs usually are trans-sectorial, soluble on macro-levels, and located outside protected areas. However, on these macro-levels of development heritage tends to be treated as “marginal”, “out of system”, and might be perceived as excess activities, causing restrictions for other vital interests of communities and individuals. Social activities for cultural sustainability create tensions between communities and developers. Globalization pressures strengthen this tendency. Under such situation, heritage preservation may even threaten other human rights. On the other hand, HULs – due to their eco-cultural qualities – can sustain human well-being, dignity, and the right to life. These urban areas tend being sociopetal, coherent, and sustaining face-to-face interactions in a familiar and secure environment. Due to an important added value, created by them, integrated legislation has a huge cross-sectional potential for preservation and continuity of HULs’ in the context of human rights to the city. The new legal instruments that entered into force in 2011 – The UNESCO Recommendation on Historic Urban Landscapes and The Council of Europe Faro Convention – might be used as prototypes for cohesion of these and similar human rights.


Žmogaus teisių į miestą apsauga ir istorinių miestovaizdžių saugojimas: sanglaudos link


Santrauka. Vadovaudamasi prielaida, kad tarptautinės teisės principai išreiškia bendrąsias žmogaus vertybes ir žmonijos etines nuostatas, autorė nagrinėja trijų naujų šios teisės šakų – žmogaus teisių į miestą, į kultūros paveldą ir istorinių miestovaizdžių(IM) išsaugojimo – tarpusavio atskirties priežastis ir ieško galimų kelių sanglaudos link. Remiantis JTO, UNESCO, JTEEK, Europos Tarybos, ICOMOS teisinių bei doktrininių tekstų analize teigiama, kad istoriniai miestai yra paveldas ir žmogaus būstas, todėl su jais siejasi alternatyvios vertės, interesai. Žmogaus teisės į miestą yra lygybė, nediskriminavimas, socialinė sanglauda, saugumas, pažeidžiamųjų globa, teisė į judumą, būstą, švietimą, sveiką aplinką. Kultūros ir paveldo teisėje svarbu tapatumas, įvairovė, tęstinumas, tačiau mažiau rūpi bendresnės žmogaus ir bendruomenių teisės. Atskirtį skatina ne tiek pačios konvencijos, kiek jų įgyvendinimas konfliktiškai supriešinant. Be to, IM problemos yra tarpsektorinės, makrolygmens, o išsaugojimo sprendimai glūdi anapus saugomų teritorijų. Tačiau šiuo vystymo lygmeniu paveldas dažnai laikomas „šalutiniu“, „nesisteminiu“ dalyku, o jo apsauga – pertekline veikla, varžančia gyvybiškus bendruomenių ir individų interesus. Visuomenės pastangos palaikyti tvarų kultūrinį vystymąsi susilaukia plėtros verslo pasipriešinimo. Tendenciją stiprina su globalizavimu susiję spaudimai. Dėl viso to paveldo apsauga gali netgi grėsti kitoms žmogaus teisėms. Kita vertus, IM dėl savo ekokultūrinių savybių gali palaikyti gerovę ir užtikrinti žmogaus orumą ir teisę gyventi – yra socialiai palankūs, skatina sanglaudą, saugumą, bendruomeniškumą ir bendravimą. Taip istoriniai miestai gali sukurti reikšmingą pridėtinę vertę. Todėl vienas bendras teisynas turi didžiulį tarpsektorinį potencialą IM integralumui išsaugoti, tęstinumui užtikrinti žmogaus teisių į miestą kontekste. 2011 m. įsiteisėjusios priemonės visų šių žmogaus teisių sanglaudai yra UNESCO rekomendacija dėl IM ir ET Faro konvencija.


Reikšminiai žodžiai: kultūrinės teisės, Europos Taryba, ES, paveldo teisė, istorinis miestovaizdis, žmogaus teisės į miestą, miestų išsaugojimas, JT-HABITAT, UNESCO, ICOMOS, tvarus kultūrinis vystymasis, konvencijos.


First Publish Online: 22 May 2013

Keyword : Cultural rights, Council of Europe, EU, heritage law, historic urban landscape, human rights to the city, urban conservation, UN habitat, UNESCO, ICOMOS, sustainable cultural development

How to Cite
Markevičienė, J. (2011). Protection of human rights to the city and preservation of historic urban landscapes: ways to coherence. Journal of Architecture and Urbanism, 35(4), 301-309. https://doi.org/10.3846/tpa.2011.32
Published in Issue
Dec 31, 2011
Abstract Views
557
PDF Downloads
390
Creative Commons License

This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.